Vienas svarbiausių krikščioniškosios žinios teiginių skelbia, kad Dievas yra vienintelis tikrasis ir gyvasis visų dalykų Valdovas. Jis yra visko, kas egzistuoja, Viešpats ir Karalius. Skirtingai nuo daugybės žmogiškųjų valdovų, Dievas nėra nei korumpuotas, nei savanaudis. Visa esybe Jis yra geras ir mylintis, savo pasaulį aprūpinantis dosniai ir  valdantis teisingai.

Dievas yra visa ko Valdovas, nes Jis viską ir sukūrė. Dievas yra visko, kas egzistuoja, įskaitant ir šį gerą bei gražų pasaulį, kuriame gyvename, šaltinis ir autorius. Tai Jo pasaulis. Jis jį sukūrė ir jį valdo.

Jis sukūrė ir mus.

Dievas sukūrė žmoniją ir paskyrė jai ypatingą vietą savo gerajame pasaulyje. Žmonėms Jis pavedė valdyti pasaulį, juo rūpintis ir būti už jį atsakingiems, visą laiką gerbiant bei paklūstant Viešpačiui kaip savo Valdovui, ir dėkojant už visą dosnumą.

Visa, kas mūsų gyvenime ir pasaulyje yra blogo, kyla iš lemtingo žmonijos pasirinkimo. Nuo pat pradžių nenorėjome, kad Dievas būtų mūsų Valdovas. Nusprendę gyventi savaip, Jam prieštaraudami, atmetėme Jį kaip Dievą.

Visi savo gyvenime taip elgiamės.

Dažniausiai Dievui esame tiesiog abejingi arba laikome Jį nuošalyje, toliau gyvendami pagal save. Nedėkojame Jam, kaip turėtume, už Jo kūrėjišką dosnumą ir rūpestį, negerbiame Jo kaip savo Valdovo ir Jam nepaklūstame. Vadovaujamės savo troškimais ir prioritetais, gyvename pagal tas vertybes, kurios, mūsų manymu, atrodo geriausios (nesvarbu, ar religinės, pasaulietinės, ar mišrios).

Šitoks maištingas nusistatymas prieš Dievą Biblijoje dažniausiai vadinamas „nuodėme“. Visi ją darome – nepriklausomai nuo to, ar esame religingi, ar ne.

Gyvename pasaulyje, pilname „dievukų“, kiekvienas besielgdamas savaip, savanaudiškai bandydamas palenkti pasaulį ir žmones savo valiai.

Nieko nuostabaus, kad tai neveikia. Noras gyventi pagal savas užgaidas nepasiteisina, todėl esame priversti jausti pasekmes, įskaitant ir žalą, daromą sau, aplinkiniams ir visam pasauliui.

Kadangi Dievui, kaip kiekvienam geram valdovui, žmonija išties rūpi, jos maištas Jį liūdina. Todėl Dievas reikalauja atsakyti už savo veiksmus. Jam nepatinka, kad, blogai elgdamiesi su aplinkiniais ir griaudami Jo pasaulį, darome Jam gėdą.

Kitaip tariant, Dievas neleis maištui tęstis amžinai. Jo atžvilgiu tai būtų neteisinga.

Todėl šio maišto prieš Dievą pasekmė – mirtis. Kančia ir mirtis nebuvo natūralūs dalykai. Pasaulio sugedimas, laikinumas ir mirtis yra Dievo bausmės dalis už tai, kad žmonija Jį atmetė.

Tačiau ir ateityje mūsų laukia teismas. Vieną dieną visi stosime prieš Dievą ir atsiskaitysime Jam už savo gyvenimą, už padarytą žalą ir Jo, kaip savo Valdovo, atmetimą.

Tą dieną Dievas paskelbs nuosprendį, suteikdamas mums tai, ko prisiprašėme – atskirtį nuo Jo. Jis visam laikui atskirs mus nuo savęs. Kadangi Dievas yra gyvybės ir visų gėrybių šaltinis, būti atskirtam nuo Jo reiškia sunaikinimą, kuris niekada nesibaigs.

Baisus dalykas patirti tokį Dievo teismo nuosprendį. Deja, jis laukia visų, nes kiekvienas esame kaltas dėl maišto.

Dievas myli savo sukurtą pasaulį, taip pat ir mus. Todėl nepaliko mūsų kentėti maišto pasekmių. Jis atsiuntė į pasaulį savo dieviškąjį Sūnų, kad mus išgelbėtų. Dievas kaip žmogų atsiuntė Jėzų Kristų.

Priešingai nei mes, Jėzus nesipriešino Dievui. Jis visada pakluso Dievo valdžiai, atiduodamas Jam visą pagarbą ir padėką. Todėl Jėzus niekaip nenusipelnė Dievo teismo. Jis nenusipelnė ir mirties.

Tačiau Jėzus mirė. Nors turėjo Dievo galią gydyti ligonius ir net prikelti mirusiuosius, Jėzus leido, kad ant romėnų kryžiaus jam įvykdytų mirties bausmę. Kodėl?

Jėzaus mirtis nepaprasta tuo, kad Jis mirė kaip pakaitalas už tokius maištininkus kaip mes. Mūsų pelnytą nuosprendį ir bausmę Jis prisiėmė sau ir numirė ant kryžiaus vietoj mūsų. Mirtis buvo mums skirta bausmė už maištą, ir Jis mirė mūsų mirtimi.

To mes visiškai nenusipelnėme. Mes įskaudinome Dievą, bet Jis, labai mus mylėdamas, atsiuntė savo Sūnų numirti už mus.

Dievas priėmė Jėzaus mirtį kaip visišką mūsų nuodėmių apmokėjimą ir prikėlė Jį iš numirusių. Jėzus nugalėjo mirtį ir prisikėlė, kad vykdytų tai, ką žmonija visuomet turėjo daryti – valdyti Dievo pasaulį.

Kaip Valdovas, Jėzus taip pat buvo paskirtas Dievo ir pasaulio Teisėju. Kai Jėzus sugrįš ir ateis teismo diena, Jis bus tas, kuris pareikalaus iš mūsų atsiskaityti už maištą.

Tačiau Jėzus yra ne tik Dievo paskirtas Karalius ir Teisėjas, bet ir Gelbėtojas nuo teismo. Dėl savo mirties vietoje mūsų, dabar Jis siūlo atleisti visas mūsų nuodėmes. Mat jos jau buvo apmokėtos Dievo akyse. Jėzaus dėka galime iš naujo užmegzti bendrystę su Dievu, jau ne kaip maištininkai, bet kaip ištikimi draugai, atiduodantys visą padėką ir garbę.

Šioje naujoje Jėzaus pasiūlytoje bendrystėje, pats Dievas ateina gyventi mumyse savo Dvasia. Mes galime patirti naujo santykio su Dievu džiaugsmą.

O kai Jėzus sugrįš savo šlovėje ir didybėje, galime būti visiškai tikri, kad būsime Jam priimtini – ne todėl, kad to nusipelnėme, bet todėl, kad Jis sunaikino mūsų bausmę, mirdamas vietoj mūsų.

Pirmasis gyvenimo būdas – toliau maištauti prieš Dievą, ignoruoti Jį ir tvarkyti gyvenimą savaip. Deja, daugelis žmonių ir toliau renkasi tokį kelią.

Galutinis tokio gyvenimo rezultatas – neišvengiamas ir teisėtas Dievo teismas. Atmetus Dievą, tenka ne tik čia ir dabar taikytis su skaudžiomis pasekmėmis, bet ir susidurti su baisia amžinojo atskyrimo nuo Jo grėsme.

Tačiau yra ir kitas būdas. Jei atsigręžiame į Dievą ir prašome atleidimo, pasitikėdami Jėzumi kaip prisikėlusiu Viešpačiu ir Gelbėtoju, viskas pasikeičia.

Pirmiausia, Dievas švariai nutrina lapą. Jis priima Jėzaus mirtį kaip atlygį už mūsų nuodėmingą maištą ir laisva valia bei visiškai mums atleidžia. Jis išlieja savo Dvasią į mūsų širdis ir suteikia naują gyvenimą, kuris peržengia mirtį ir driekiasi į amžinybę. Daugiau nebesame maištininkai, o tampame Dievo šeimos nariais. Nuo tos akimirkos gyvename su Dievo Sūnumi Jėzumi kaip savo Viešpačiu.